Plastiko liejimo forma yra santrumpa, reiškianti kombinuotą liejimo formą, naudojamą suspaudimo, ekstruzijos, įpurškimo, pūtimo ir mažo putplasčio liejimui. Koordinuoti išgaubtų ir įgaubtų formų bei pagalbinės liejimo sistemos pokyčiai gali apdirbti įvairių formų ir dydžių plastikinių dalių seriją. Plastiko liejimo forma yra pramonės motina, o nauji produktai dabar gaminami ir iš plastiko.

Jį daugiausia sudaro kintamos ertmės moteriškoji liejimo forma, sudaryta iš moteriškosios liejimo formos pagrindo, moteriškosios liejimo formos komponento ir moteriškosios liejimo formos kartono, bei išgaubtos liejimo formos pagrindo, išgaubtos liejimo formos komponento, vyriškosios liejimo formos kartono, ertmės pjovimo komponento ir kintamos ertmės perforatoriaus, sudaryto iš šoniniu būdu pjaustytų kompozicinių plokščių.
Siekiant pagerinti plastikų eksploatacines savybes, į polimerą reikia pridėti įvairių pagalbinių medžiagų, tokių kaip užpildai, plastifikatoriai, tepalai, stabilizatoriai, dažikliai ir kt., kad plastikai pasižymėtų geromis savybėmis.

1. Sintetinė derva yra svarbiausias plastikų komponentas, o jos kiekis plastikuose paprastai svyruoja nuo 40 % iki 100 %. Kadangi jos kiekis yra didelis, o dervos pobūdis dažnai lemia plastiko pobūdį, žmonės dervą dažnai laiko plastiko sinonimu. Pavyzdžiui, polivinilchlorido derva painiojama su polivinilchlorido plastiku, o fenolio derva – su fenolio plastiku. Iš tikrųjų derva ir plastikas yra dvi skirtingos sąvokos. Derva yra neapdorotas žaliavinis polimeras, naudojamas ne tik plastikams gaminti, bet ir kaip žaliava dangoms, klijams ir sintetiniams pluoštams. Be labai nedidelės dalies plastikų, kurių sudėtyje yra 100 % dervos, daugumai plastikų, be pagrindinio komponento dervos, reikalingos ir kitos medžiagos.

2. Užpildas Užpildas dar vadinamas užpildu, kuris gali pagerinti plastikų stiprumą ir atsparumą karščiui bei sumažinti sąnaudas. Pavyzdžiui, į fenolio dervą įdėjus medienos miltelių, galima gerokai sumažinti sąnaudas, todėl fenolio plastikas tampa vienu pigiausių plastikų, o mechaninis stiprumas taip pat žymiai pagerėja. Užpildus galima suskirstyti į dvi rūšis: organinius ir neorganinius užpildus. Pirmieji yra medienos miltai, skudurai, popierius ir įvairūs audinių pluoštai, o antrieji – stiklo pluoštas, diatomitas, asbestas ir suodžiai.

3. Plastifikatoriai Plastifikatoriai gali padidinti plastikų plastiškumą ir lankstumą, sumažinti trapumą ir palengvinti plastikų apdorojimą bei formavimą. Plastifikatoriai paprastai yra aukštos virimo temperatūros organiniai junginiai, kurie maišosi su derva, netoksiški, bekvapiai ir atsparūs šviesai bei karščiui. Dažniausiai naudojami ftalatų esteriai. Pavyzdžiui, gaminant polivinilchlorido plastikus, jei pridedama daugiau plastifikatorių, galima gauti minkštus polivinilchlorido plastikus; jei nepridedama plastifikatorių arba jų pridedama mažiau (kiekis <10 %), galima gauti kietus polivinilchlorido plastikus.

4. Stabilizatorius. Siekiant išvengti sintetinės dervos skaidymosi ir pažeidimo dėl šviesos ir karščio apdorojimo ir naudojimo metu bei pailginti jos tarnavimo laiką, į plastiką reikia įdėti stabilizatoriaus. Dažniausiai naudojami stearatas ir epoksidinė derva.

5. Dažikliai. Dažikliai gali suteikti plastikams įvairių ryškių ir gražių spalvų. Kaip dažikliai dažniausiai naudojami organiniai dažikliai ir neorganiniai pigmentai.

6. Tepalas Tepalo vaidmuo – neleisti plastikui prilipti prie metalinės formos liejimo metu ir tuo pačiu metu padaryti plastiko paviršių lygų ir gražų. Dažniausiai naudojami tepalai yra stearino rūgštis ir jos kalcio bei magnio druskos. Be minėtų priedų, į plastiką taip pat galima įdėti antipirenų, putojimo medžiagų, antistatinių medžiagų ir kt.